Rašytnamis

Nacionalinės premijos laureatė Laima Kreivytė: „Visa aplinka reaguoja į žodį“

Žvelgiant į lietuvių kultūros ir meno lauką kartais atrodo, kad pas mus atskiros menų sritys vis dar bando bet kokia kaina išlaikyti homogeniškumą ir atsietumą. Menininkams ar kultūros veikėjams tokiomis sąlygomis bandoma lipdyti etiketes „dailininkas“, „poetas“, „kuratorius“, „kino kritikas“, „filosofas“, „fotografas“, „literatūros kritikas“, „prozininkas“, „kompozitorius“, „muzikantas“, „menotyrininkas“ ir t. t. Jeigu kažkuris šio lauko žmogus drįsta profesionaliai užsiimti dviem ar daugiau skirtingų veiklų, beveik visada pagal nerašytas taisykles diskursas sufleruoja, kad tarp visų jų privalanti būti prasminė bei vertybinė hierarchija. Šiai baigtinei kultūrininkės tapatybei aktyviai ir profesionaliai vykdomomis veiklomis iš esmės iššūkį meta šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, nepriklausoma kuratorė, menininkė, rašytoja, Vilniaus dailės akademijos docentė Laima Kreivytė. Su ja Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ apie tarpusavyje glaudžiai susijusias veiklas, meilę poezijai ir bendradarbiavimo svarbą kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Naują knygą parašiusi Ieva Dumbrytė: „Esu pasiruošusi krachui“

Vos išleidusi debiutinę knygą „Šaltienos bistro“ Ieva Dumbrytė sulaukė didelio tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų dėmesio bei pripažinimo. Rašytoja teigia iki šiol gerai nesuprantanti, kaip nutiko, kad vos per kelias dienas iš beveik niekam nežinomos autorės, kurios rankraščių niekas nenori spausdinti, ji staiga tapo viena ryškiausių pastarųjų metų literatūrinės sėkmės istorijų. Nors ji pati sako, kad tokia sėkmė negali pasikartoti vienam žmogui du kartus iš eilės ir yra pasiruošusi ką tik išleistos knygos „Negrįžtantys“ („Kitos knygos“, 2024) krachui, tačiau, panašu, naujausias kūrinys nuo pirmųjų pasirodymo dienų sparčiai skinasi kelią į skaitytojų lentynas ir širdis. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su rašytoja Ieva Dumbryte apie kūrybos stimulą, „horizontalias“ ir „vertikalias“ knygas, literatūrinę sėkmę ir ką tik pasirodžiusį romaną kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Rašytojas Narius Kairys: „Kai keliauju, renkuosi ne aprėpti kuo daugiau, o susipažinti su kavos pardavėju“

Ar kada susimąstėte, kad tekstas yra tam tikra keliavimo forma? Neseniai pasirodė antroji Nariaus Kairio knyga “Yura yura” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024), kurioje pasakojama apie jo piligriminę kelionę Japonijos Šikoku saloje. Pasak autoriaus, praėjus keleriems metams po pačios kelionės, pradėjęs rašyti šią knygą, jis ir vėl jautėsi leidęsis į pilną nežinomybės kelią. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ šį kartą apie keliones, nuostabą, travelogo žanrą ir naujausią knygą kalbuosi su rašytoju, kino kritiku, humanitarinių mokslų daktaru N. Kairiu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Vertėja iš lietuvių kalbos į japonų Aya Kimura: „Jeigu poezijos vertimas yra tortas, tai reikšmė yra skonis, o skambėjimas – išvaizda“

Nedažnai lietuvių poezija išleidžiama ir skaitoma tolimose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje. Ir dažniausiai tokiais atvejais viskas remiasi į pavienius entuziastus, kurie, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atradę kalbą ir kultūrą, stengiasi ją atverti ir kitiems. Mano pažintis su puikia vertėja iš lietuvių kalbos į japonų Aya Kimura užsimezgė praėjusių metų pabaigoje, kai netikėtai iš nepažįstamo žmogaus sulaukiau laiškosu klausimu, ar sutikčiau, kad mano poezija būtų verčiama į japonų kalbą. Tai buvo Aya. Jau vėliau sužinojau, kad būtent Ayos pastangomis Japonijoje išleisti Salomėjos Nėries poezijos rinkiniai, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro Haiku“ bei kitos lietuvių autorių knygos. Šiais metais už lietuvių poezijos vertimus į japonų kalbą vertėja ir mokslininkė A. Kimura buvo apdovanota „Poezijos pavasario“ prizu, teikiamu už vertimus į užsienio kalbas ir lietuvių poezijos sklaidą. Nusprendžiau pasikviesti Ayą į Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidę „Rašytnamis“ ir pasikalbėti apie jos kelią link lietuvių kalbos, Nėries eilėraščių skambesį japonų kalba ir motyvaciją versti lietuvių poeziją.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Avromo Suckeverio knygos „Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo“ vertėja Saulė Valiūnaitė: „Mano tikslas buvo leisti žmonėms pajausti, kad visa tai vyko ten, kur mes kiekvieną dieną vaikštom“

Avromas Suckeveris – žinomas kaip vienas svarbiausių jidiš kalba kūrusių poetų. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jauno žydo iš Vilniaus eilės buvo publikuojamos Niujorke, kituose svarbiuose pasaulio kultūros centruose ir garsino miestą toli už jo ribų. Pradžia atrodė šviesi ir daug žadanti, tačiau gyvenimo aplinkybės susidėliojo taip, kad vienas talentingiausių Vilniaus poetų tapo vienos baisiausių žmonijos tragedijų liudininku. Atėjus naciams, Suckeveris iš pradžių slapstėsi, bet galiausiai atsidūrė Vilniaus gete, vis dėlto jam pavyko likti gyvam. Išgyventas siaubas visiems laikams paliko ženklą jo asmenyje, jis taip pat jautė ant savo pečių gulusią sunkią atsakomybę kalbėti už tuos, kurie jau niekada neprabils. Leidykla „Hubris“ šiais metais išleido A. Suckeverio knygą „Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo“. Tai ne tik pasakojimas apie pačią didžiausią žmonijos tamsą, bet ir liudijimas apie joje besiskleidusią didžiausią šviesą. Įsigalėjus persekiojimui, nužmoginimui, žeminimui, kankinimams ir patyčioms, tuo pat metu, nepaisant milžiniškos rizikos, skleidėsi herojiškas bendruomeniškumas ir stiprybė toliau gyventi kiek labiau įmanoma normalų gyvenimą: Vilniaus gete slapta vyko muzikos, literatūros, teatro pasirodymai, vaikams organizuotos pamokos, požeminėje miesto nuotekų sistemoje įkurtose slėptuvėse prisiglaudusios šeimos, nors ir dienų dienomis nematydavo dienos šviesos, eidavo vienos pas kitas į svečius drauge išgerti arbatos ir aptarti naujienų. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su Lietuvos žydų istorijos ir kultūros tyrėja, vertėja Saule Valiūnaite kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Eilėraščiai nuo sklypo: pokalbis su Kerry’u Shawnu Keysu

Kerry’is Shawnas Keysas – Lietuvos pilietybę turintis amerikiečių poetas ir ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Gimė Harisburge, Pensilvanijos valstijoje. Nors Kerry’o šaknys tvirtai įleistos Apalačuose ir anglakalbės poezijos tradicijoje, dėl ilgų kelionių po Indiją, Braziliją ir dabar jau Lietuvą jis tapo pasaulio piliečiu. Nors kartu su šeima gyvena Vilniuje, tačiau jiems priklauso ir nedidelė sodyba šalia Labanoro girios. Keys’as yra daugiau nei 12 knygų autorius, neseniai pasirodė jo dvikalbis eilėraščių rinkinys „Alphabet of Dreams / Sapnų alfabetas“ („Baziliskas“, 2024, vertė Dominykas Norkūnas) ir kita eilėraščių knyga „Seasons at the Patch“ („Sklypo metai“, „Black Spruce Press“, 2023).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su poetu, prozininku, vertėju Kerry’u Shawnu Keysu kalbasi poetas, vertėjas, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Rimas Užgiris.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Gina Viliūnė: „Istorinis romanas nuo vadovėlio skiriasi tuo, kad pastarajame neminimi neigiami asmenybių bruožai“

Nors Vilniaus gimimas siejamas su pasakojimu apie geležinį vilką, tačiau negalime pasigirti gausa grožinių knygų apie Vilnių bei jame kadaise gyvenusius ir veikusius žmones. Pasak istorinių romanų autorės Ginos Viliūnės, situacija, kai vilniečiai geriau žino kitų šalių ir kultūrų istorinius veikėjus negu tuos, kurie vaikščiojo kasdien jų pačių mindomomis gatvėmis, piktina, tačiau ji, kaip rašytoja, džiaugiasi galimybe išsirinkti iš plataus dar neaprašytų sostinėje nutikusių istorijų asortimento.

 

Šįkart Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ apie pirmąją pažintį su Vilniaus senamiesčiu, būtinybę kurti ypatingą santykį su savo knygų veikėjais,miesto paslaptis kaip įkvėpimo šaltinį bei istorinių asmenybių charizmą, kuri geba paveikti tyrinėtojus bei rašytojus net po keliųšimtų metų, kalbuosi su istorinių romanų autore Gina Viliūne.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Darius Pocevičius: „Nežinau, ar toliau užsiimti tuo beviltišku reikalu ir tyrinėti Vilniaus istoriją“

Vos susitikus pašnekovas iš karto apibrėžia pokalbio gaires: „Važiuodamas troleibusu susirašiau savo gyvenimo hipostazes. Hipostazės yra Dievo pavidalai, arba būsenos, pvz., tėvas, sūnus ir Šv. Dvasia. Suradau ne tris, o visas šešias. Pirmoji – ekonomika ir verslas, antroji – alkoholis ir bohema, trečioji – literatūra ir kritika, ketvirtoji – anarchizmas ir politika, penktoji – švietimas ir savišvieta, šeštoji – Vilniaus istorija ir reliktai. Mane kvietei kalbėti labiau apie šeštą, tačiau, manau, įžangoje tiktų ir ankstesni mano pavidalai, prasmės ieškojimai.“ Rašytojas ir Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius niekada nevengė provokuoti. Jo manymu, tik provokuodamas gali išjudinti sustingusį ir sisteminei inercijai pasidavusį visuomenės mąstymą. Tiesa, Darius pripažįsta, kad pastaruoju metu vengia pasisakyti viešai, nes mato vis mažiau prasmės. Nors pažįstu Darių jau seniai, tačiau klausydamasi jo nuoširdžiai stebiuosi. Turbūt dar niekada neteko girdėti jo, taip atvirai kalbančio apie savo gyvenimą, veiklas ir jų motyvus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su Vilniaus tyrinėtoju, rašytoju Dariumi Pocevičiumi kalbuosi apie asmenines misijas, prasmės paieškas bei krizes. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

 

 

 

 

 

 

 

Kalėjimuose rašymo dirbtuves vedanti Urtė Karalaitė: „Santykis turėtų būti, kad sienos bent emociškai mažėtų“

Prasmės ir prasmingos veiklos paieškos žmogų gali atvesti ir į kalėjimą. Taip nutiko rašymo dirbtuvių „Neišgirsti balsai“, kurios Lietuvos įkalinimo įstaigose vyksta jau antrus metus, iniciatorei žurnalistei ir rašytojai Urtei Karalaitei. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su Urte kalbamės, kaip gimė idėja organizuoti tokias rašymo dirbtuves, kaip jos žvilgsnį į miesto veidą pakeitė apsilankymas Vilniaus kalėjime ir kokios svajonės girdėti kalinių tekstuose.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Tomas Kačerauskas: „Knygoje mano herojus ieško tapatumo, o tą darydamas padeda ir man jį atrasti“

Kartais nutinka taip, kad visiems gerai žinomas filosofijos profesorius ima ir po 20 metų pertraukos išleidžia istorinį romaną. Kaip suderinti dvi skirtingas veiklos sritis ir ką filosofui duoda rašytojo patirtis, o rašytojui – filosofijos studijos

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriumi, rašytoju, filosofu, vertėju Tomu Kačerausku.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.