Darius Pocevičius: „Nežinau, ar toliau užsiimti tuo beviltišku reikalu ir tyrinėti Vilniaus istoriją“

Vos susitikus pašnekovas iš karto apibrėžia pokalbio gaires: „Važiuodamas troleibusu susirašiau savo gyvenimo hipostazes. Hipostazės yra Dievo pavidalai, arba būsenos, pvz., tėvas, sūnus ir Šv. Dvasia. Suradau ne tris, o visas šešias. Pirmoji – ekonomika ir verslas, antroji – alkoholis ir bohema, trečioji – literatūra ir kritika, ketvirtoji – anarchizmas ir politika, penktoji – švietimas ir savišvieta, šeštoji – Vilniaus istorija ir reliktai. Mane kvietei kalbėti labiau apie šeštą, tačiau, manau, įžangoje tiktų ir ankstesni mano pavidalai, prasmės ieškojimai.“ Rašytojas ir Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius niekada nevengė provokuoti. Jo manymu, tik provokuodamas gali išjudinti sustingusį ir sisteminei inercijai pasidavusį visuomenės mąstymą. Tiesa, Darius pripažįsta, kad pastaruoju metu vengia pasisakyti viešai, nes mato vis mažiau prasmės. Nors pažįstu Darių jau seniai, tačiau klausydamasi jo nuoširdžiai stebiuosi. Turbūt dar niekada neteko girdėti jo, taip atvirai kalbančio apie savo gyvenimą, veiklas ir jų motyvus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su Vilniaus tyrinėtoju, rašytoju Dariumi Pocevičiumi kalbuosi apie asmenines misijas, prasmės paieškas bei krizes. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.