Avromo Suckeverio knygos „Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo“ vertėja Saulė Valiūnaitė: „Mano tikslas buvo leisti žmonėms pajausti, kad visa tai vyko ten, kur mes kiekvieną dieną vaikštom“

Avromas Suckeveris – žinomas kaip vienas svarbiausių jidiš kalba kūrusių poetų. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jauno žydo iš Vilniaus eilės buvo publikuojamos Niujorke, kituose svarbiuose pasaulio kultūros centruose ir garsino miestą toli už jo ribų. Pradžia atrodė šviesi ir daug žadanti, tačiau gyvenimo aplinkybės susidėliojo taip, kad vienas talentingiausių Vilniaus poetų tapo vienos baisiausių žmonijos tragedijų liudininku. Atėjus naciams, Suckeveris iš pradžių slapstėsi, bet galiausiai atsidūrė Vilniaus gete, vis dėlto jam pavyko likti gyvam. Išgyventas siaubas visiems laikams paliko ženklą jo asmenyje, jis taip pat jautė ant savo pečių gulusią sunkią atsakomybę kalbėti už tuos, kurie jau niekada neprabils. Leidykla „Hubris“ šiais metais išleido A. Suckeverio knygą „Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo“. Tai ne tik pasakojimas apie pačią didžiausią žmonijos tamsą, bet ir liudijimas apie joje besiskleidusią didžiausią šviesą. Įsigalėjus persekiojimui, nužmoginimui, žeminimui, kankinimams ir patyčioms, tuo pat metu, nepaisant milžiniškos rizikos, skleidėsi herojiškas bendruomeniškumas ir stiprybė toliau gyventi kiek labiau įmanoma normalų gyvenimą: Vilniaus gete slapta vyko muzikos, literatūros, teatro pasirodymai, vaikams organizuotos pamokos, požeminėje miesto nuotekų sistemoje įkurtose slėptuvėse prisiglaudusios šeimos, nors ir dienų dienomis nematydavo dienos šviesos, eidavo vienos pas kitas į svečius drauge išgerti arbatos ir aptarti naujienų. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su Lietuvos žydų istorijos ir kultūros tyrėja, vertėja Saule Valiūnaite kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2024“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.